Grybelinės infekcijos (mikozės) būna įvairių formų, tačiau odos ir nagų infekcijos yra vienos iš labiausiai paplitusių mikozių.
Grybai dauginasi neutralioje arba silpnai šarminėje aplinkoje. Jiems tinkamiausia pH vertė yra 6 - 6,7. Pažymėtina, kad sveiko žmogaus odos pH yra 5,5 (rūgštinė aplinka grybams nepalanki), o tai yra vienas iš faktorių, saugančių žmogaus odą nuo grybelinių infekcijų. Padidėjęs prakaitavimas yra būtent grybelių rizikos veiksnys, būtent uždarose odos vietose, kur prakaitas labai sunkiai išgaruoja, čia vystosi kai kurios grybelinės ligos, kartu su odos pH poslinkiu į šarminę pusę.
Grybai lengvai išgyvena žemą temperatūrą. Jie nemiršta ir net sušalę išsaugo galimybę išprovokuoti ligos vystymąsi.
Priešingai, padidėjusi temperatūra turi neigiamą poveikį grybams. Drėgmė ir 75 laipsnių temperatūra išprovokuoja jų mirtį per 15 minučių. Verdant grybai žūva per 3–5 minutes. Todėl grybelinėms ligoms gydyti kaip dezinfekcijos metodą galima naudoti aukštesnę temperatūrą, todėl norint išvengti ligos atkryčių, viso priešgrybelinio gydymo metu ir po jo primygtinai rekomenduojama karštu lygintuvu išlyginti ir išlyginti paciento apatinius bei ant odos liestus drabužius.
Grybams daugintis ir augti reikalinga drėgna aplinka. Būtent todėl padidėjęs prakaitavimas ir šlapi avalynė yra predisponuojantys veiksniai grybelinėms ligoms formuotis, o pagrindinis pėdų grybelio užsikrėtimo būdas yra baseinuose, voniose ir dušuose, kurių drėgnose grindyse grybai randa labai geras sąlygas egzistuoti. Grybai, ligų sukėlėjai gerai išgyvena džiūdami. Tai jų nežudo, o tik tam tikrą laiką atitolina arba sustabdo jų augimą ir vystymąsi.
Pėdų mikozės ir nagų grybelis, priešingai, užkrečia daugiausia suaugusiuosius, o vaikai yra ypač reti, o tai taip pat yra pagrįsta ir yra susijusi su su amžiumi susijusiais odos pH pokyčiais, epidermio raginio sluoksnio storiu ir struktūra, imuninės gynybos silpnumu ir odos atsparumu su amžiumi besivystančių ligų fone. Didelę reikšmę grybelinės ligos formavimuisi turi medžiagų apykaitos pokytis, susijęs su nutukimu, kitais endokrininiais sutrikimais ir pirmiausia cukriniu diabetu, antinksčių, skydliaukės ligomis, virškinamojo trakto ligomis, kartu su virškinimo ir maistinių medžiagų pasisavinimo pokyčiais.
Onichomikozė (nagų grybelis) yra itin atspari infekcija, kuri laikui bėgant pažeidžia visas nago dalis, jį sunaikina ir išplinta į kitus nagus ar odą. Nagų grybelis sukelia infekciją kitose kūno vietose. Net ir išgydžius visus nagų grybelio židinius, pakartotinė infekcija atsiras nuo vieno nepastebimo nagų infekcijos židinio.
Išoriniai nagų grybelio požymiai yra nagų spalvos pasikeitimas, trupėjimas ar sunaikinimas. Nuo nagų grybelio nagai tampa balti, pilki, geltoni, rudi, kartais juodi arba žali. Nago plokštelė tampa drumsta, nes patys grybai yra tarp jos ir nago pagrindo.
Sutankinimą su nagų grybeliu sukelia padidėjusi nago guolio keratinizacija, tai reakcija į grybelio invaziją. Raginės masės nage ilgainiui auga ir trukdo veiksmingai gydyti. Nago plokštelės sunaikinimas nuo laisvojo krašto stebimas tuo pačiu metu, kai sustorėja. Išorinius nagų grybelio sukeltus pokyčius patvirtina privalomas laboratorinis odos pleiskanų ar nagų gabalėlių tyrimas.
Pėdų grybeliu galima užsikrėsti tik nuo jau užsikrėtusio žmogaus, kuris yra infekcijos šaltinis kitiems, o pirmiausia jo šeimai – per pedikiūro ir manikiūro aksesuarus, rankšluosčius, batus, kojines. O tada viešose vietose – baseinuose, sporto salėse, rūbinėse, pirtyse, kur nuo grindų užkrėstos apnašos lengvai prilimpa prie šlapios pėdų odos.
Pėdų grybeliu užsikrėsti ypač gali žmonės, kenčiantys nuo kojų kraujotakos sutrikimų, antsvorio ir pėdų deformacijų.
Imunodeficito būklės, kurias gali sukelti stresas, rūkymas, pervargimas, piktnaudžiavimas alkoholiu, ilgalaikis antibiotikų vartojimas, netinkama mityba, mažakraujystė, padidina pėdų grybelio atsiradimo riziką. Pėdų grybelį sukeliančios sporos dažniausiai įsiskverbia į pėdų tarpupirščių raukšlių odą. Iš karto atsiranda odos lupimasis ir lupimasis, tada šiose vietose atsiranda nedideli burbuliukai, užpildyti skysčiu. Plyšstant pūslelėms, jų vietoje atsiveria uždegusios odos vietos, įtrūkimai, kuriuos skauda, niežti ir ilgai negyja. Pėdų grybelis gali persikelti į užpakalinę pėdos dalį ir pirštus. Ten taip pat atsiranda smeigtuko galvutės dydžio burbuliukai. Jei taip pat pridedama infekcija, pūslelės tampa drumstos, neskaidrios, atviros, susidaro erozijos, dėl kurių atsiranda odos patinimas ir temperatūros padidėjimas. Jei negydoma, ant nagų auga pėdų grybelis, dėl kurio pakinta spalva, sukietėja ir sunaikinamas.
Norėdami diagnozuoti pėdų grybelio buvimą, jums reikia laboratorinės diagnostikos ir dermatologo. Yra daugybė grybelinės žalos rūšių, ir tik jis gali nustatyti, kuris grybelis paveikė odą ir nagus. Be to, pėdų grybelio diagnostika būtinai apima laboratorinį odos žvynų tyrimą.
Nagų ir pėdų grybelio gydymas
Nagų grybelio gydymas ne taip seniai buvo susijęs tik su nago plokštelės pašalinimu. Problema buvo ta, kad naujas nagas dažnai išaugo nuo grybelio. Dabar kai kurioms sunkios onichomikozės formoms gali būti paskirtas chirurginis nagų grybelio gydymo metodas.
Taip pat ilgą laiką buvo išsaugotos sudėtingos vaistinės kompozicijos nagų grybeliui gydyti, kuriose buvo rūgščių (salicilo, pieno rūgšties), dažiklių (mėlynos, briliantinės žalios), jodo, acto ir sieros. Visa tai buvo naudojama įvairių tirpalų, skystų tepalų, pleistrų, nuluptų ir lakų pavidalu. Gydymas truko metus ar net ilgiau.
Tačiau visa tai, kas išdėstyta pirmiau, negali būti lyginama su šiuolaikiniais priešgrybeliniais vaistais, kurie naikina grybelį, o kartais ir su papildomais metodais, kurie padeda pagerinti paties nago būklę. Tiesa, nagų grybelio gydymo efektyvumas ir šiandien labai skiriasi, tai priklauso nuo gydytojų kompetencijos ir naujausių pasiekimų pritaikymo, taip pat fazės, kurioje pacientai kreipiasi į gydytoją, gydymo režimo, kartais gana ilgo, laikymosi, atsargumo priemonių laikymosi išgydžius.
Naujausi priešgrybeliniai vaistai ne tik aktyviai veikia grybelį, stabdo mikozės vystymąsi, bet ir ilgai išlieka naguose, o tai leidžia sutrumpinti gydymo laikotarpį. Šiuolaikiniai priešgrybeliniai vaistai dažniausiai vartojami 2-4 mėnesius (vietoj 6-12), o progresyviausiais režimais (pulso terapija) – kelias savaites.
Nagų grybelio gydymas yra geriamųjų formų – kapsulių ir tablečių – ir vietinių formų – nagų lakų ir nulupamų pleistrų.
Rimta problema gydant nagų grybelį ir po jo yra dezinfekuoti viską, su kuo grybelis pateko – grindų, sienų, pirčių, dušų, vonios įrangos, taip pat asmeninių daiktų: apatinių drabužių, batų, odos ir nagų priežiūros priemonių. Ir vis dėlto veiksmingiausias būdas kovoti su nagų grybeliu yra pirminė profilaktika. Norėdami išvengti nagų grybelio užsikrėtimo šeimoje, turite laikytis paprastų higienos taisyklių ir naudoti tik savo avalynę.